Vytautas USONIS

Tradiciškai, bet klaidingai vaikų liga vadintas kokliušas kelia nerimą ir šiandien. Šiemetiniai ligos protrūkiai JAV bei kitose šalyse žadina specialistų bei visuomenės susirūpinimą. Kodėl reikėtų saugotis kokliušo ir ko imtis, kad jo atvejų būtų mažiau? Tokių klausimų girdžiu vis dažniau. 

Priminsiu, jog kokliušas – oro lašiniu būdu plintanti infekcinė liga. Persirgus juo, liga nebesikartoja – įgyjamas imunitetas, tačiau laikui bėgant jis nusilpsta ir žmonės vėl tampa imlūs kokliušui. Sirgti gali imuniteto netekę suaugusieji, kurie kokliušą pakelia lengvai, kartais ligos eiga jiems apskritai yra besimptomė.

 Lengviausiai kokliušu užsikrečia naujagimiai ir kūdikiai. Jiems ši liga gali sukelti gyvybei pavojingų komplikacijų. Kūdikiai yra imlūs kokliušui nuo gimimo iki penkių mėnesių, kai pagal Lietuvos skiepų kalendorių jiems įskiepijamos dvi vakcinos dozės.

Pažymėtina, kad veiksmingi skiepai gerokai pakoregavo šios infekcinės ligos paplitimą. Statistika rodo, kad nuo XX a. šeštojo dešimtmečio, kai Europoje visi kūdikiai buvo pradėti skiepyti kokliušo vakcina (Lietuvoje šios praktikos pradžia – 1956 metai), sergamumas juo akivaizdžiai sumažėjo. Tačiau lazda turi du galus: kryptingos vakcinacijos dėka aplinkoje mažėja kokliušo sukėlėjų, kita vertus, visuomenės imunitetą ilgainiui palaiko tik skiepai.

 Vadinamųjų senosios kartos vakcinų poveikis išlikdavo apie dešimt metų. Būdamos labai veiksmingos, šios vakcinos buvo gana „piktos“ – kas antras paskiepytas vaikas sukarščiuodavo. Be to, senosios kartos preparatai tiko tik kūdikiams. Modernios vakcinos – švelnesnės, tinka įvairaus amžiaus žmonėms skiepyti, bet veikia trumpiau – 5-6 metus. Paskiepijus penkių mėnesių vaiką, kitąsyk jis skiepijamas sulaukęs septynerių, vėliau – dvylikos metų.

 Nebekartojant skiepų vėliau, rizikuojama tapti imliems kokliušui – ilgainiui imuninė sistema „užmiršta“ skiepą. Tad laiku nepasiskiepijęs suaugęs žmogus gali užsikrėsti šia liga pats ir perduoti sukėlėją neskiepytam kūdikiui.

 Kad ir kaip būdų apmaudu, kokliušas – ne iš tų infekcijų, kurias įmanoma likviduoti. Bent jau kol kas, naudojant esamos klasės vakciną, kuri laikinai apsaugo nuo galimybės užsikrėsti ir susirgti kokliušu, bet nesunaikina ligos sukėlėjo.

Skaityti daugiau

Skiepai – „už“ ar „prieš“? Esu besąlygiškai „už“: Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, skiepai yra veiksmingiausia sveikatinimo priemonė po geriamojo vandens kokybės nustatymo. Tačiau Lietuvoje ja naudojamasi nepakankamai. Tam yra priežasčių, kurias dažnai nulemia klaidingi stereotipai. 

Skiepai yra savo sėkmės įkaitai: jie tokie veiksmingi, kad nebeliko ligų, nuo kurių jie apsaugo! Ką tai reiškia? Tymai, vėjaraupiai, parotitinė infekcija – vos kelios vakcinomis valdomos infekcijos, kurios nuo mano darbo pradžios 1974-aisiais praktikoje beveik išnyko. „Kam skiepytis, jeigu šių ligų nebėra?“ – klausia skeptikai. Tačiau savo logika šitoks požiūris prilygsta kalambūrui, esą švarūs žmonės nesiprausia… Nuosekliai vakcinacijai sutrikus, ligos ir vėl grįžta. Deja, tai įrodo ir pasaulinė, ir Lietuvos praktika. Prisiminkime kad ir difterijos protrūkį, neaplenkusį ir mūsų šalies.

Skiepų priešininkai kelia įvairių argumentų savo pozicijai apginti. Pamėginsiu paanalizuoti dažniausiai pasigirstančius. 

Skiepams prikišami nemalonūs povakcininiai reiškiniai. Tačiau paskiepyto asmens organizmas ir turi reaguoti į vakciną – susilpnintą ligos sukėlėją.

Gal tai skamba paradoksaliai, bet vaikams, jautriau nei kitiems reaguojantiems į skiepą, jis ir yra labiausiai reikalingas. Besivystančiose šalyse, kuriose neskiepijama, sunkių ligos formų ir mirčių atvejų dažnis yra labai panašus į kitose valstybėse fiksuojamus povakcininių reiškinių statistikos rodiklius. Taigi yra pagrindo manyti, kad vaikai, jautriau reaguojantys į vakcininius preparatus, sunkiau sirgtų ir tikrąja liga.

 Kitas dažnai girdimas pasakymas, esą skiepai – „nenatūralūs“. Iš tikrųjų natūralesnę priemonę vargu ar rastume – ramunėlių arbata yra daug svetimesnė organizmui, nei iš susilpnintų mikroorganizmų pagaminta vakcina. Skiepų principas turi 2000-3000 metų istoriją. Senosios Rytų medicinos idėja – įskiepyti lengvesnės formos ligos sukėlėją sveikam žmogui, kad būtų išvengta sunkios ligos, – šiandien įgyvendinama pasitelkus šiuolaikinio mokslo pasiekimus ir naujausias technologijas, užtikrinant griežčiausius kokybės bei saugumo reikalavimus. 

Dangstantis kovos už natūralumą vėliava, vakcinoms prikišamos neva didelės konservantų ir stabilizatorių priemaišos. Čia verta paminėti, kad jų dozės vakcinose nepalyginamai mažesnės nei natūralioje gamtoje: pavyzdžiui, gyvsidabrio koncentracija tuno mėsoje yra kur kas didesnė nei vakcinoje. 

Kai kurie reiškiniai klaidingai siejami su skiepais priežastiniais ryšiais. Pavyzdžiui, autizmas. Sąsąjų įžvelgiama, nes sutampa skiepų laikas ir pirmųjų šio raidos sutrikimo požymių pasirodymas: tymų, parotito ir raudonukės vakcina skiepijama antraisiais gyvenimo metais, kai ryškėja vaiko gebėjimas bendrauti, tačiau daug autoritetingų tarptautinių ir nacionalinių organizacijų yra atsakingai pareiškę, kad autizmo pradžia ir tymų-parotito-raudonukės vakcinos skiepijimas – tik laiko sutapimas, o priežastinio ryšio nėra. 

Tai – tik keletas populiariausių mitų apie vakcinas. Tolesniuose blogo įrašuose dar ne kartą grįšiu prie šios temos, tad kviečiu Jus teirautis rūpimų dalykų.

Skaityti daugiau

Vaikų sveikata – nuolatinis Jūsų, mylinčių tėvų, rūpestis. Kaip ją puoselėti – spręsti taip pat Jums. Tam, kad galėtumėte pasirinkti, reikia išsamios ir suprantamos informacijos. Tačiau didžioji dalis pranešimų apie sveikatinimą bei vaistus – labai kontroversiški. Susigaudyti jų įvairovėje be kompetentingo patarimo yra sudėtinga.

Profesionalų kalboje pagrindinė vertybė yra faktas, žiniasklaidos kalboje – nuomonė. Demokratinėje visuomenėje kiekvienas turi turėti teisę išsakyti savo požiūrį. Bet ar užtenka vadovautis nuomone ir ignoruoti faktus, kai kalbame apie vaikų sveikatą? Mano giliu įsitikinimu, ne: viena vertus, turėtume juos atskirti, antra vertus, deramai subalansuoti.

Vaikų infekcinių ligų srityje dirbu nuo 1974 metų, vakcinavimo – nuo 1984 metų. Daug mokiausi pats ir mokiau kitus. Esu už įrodymais pagrįstą mediciną, prieinamą kiekvienam. Savo bloge ketinu dalytis faktais, vertingomis nuorodomis ir savo nuomone – tam, kad Jūs priimtumėte sprendimą, kuris labiausiai tinka Jūsų vaikui.

Skaityti daugiau