Skiepai – „už“ ar „prieš“? Esu besąlygiškai „už“: Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, skiepai yra veiksmingiausia sveikatinimo priemonė po geriamojo vandens kokybės nustatymo. Tačiau Lietuvoje ja naudojamasi nepakankamai. Tam yra priežasčių, kurias dažnai nulemia klaidingi stereotipai.
Skiepai yra savo sėkmės įkaitai: jie tokie veiksmingi, kad nebeliko ligų, nuo kurių jie apsaugo! Ką tai reiškia? Tymai, vėjaraupiai, parotitinė infekcija – vos kelios vakcinomis valdomos infekcijos, kurios nuo mano darbo pradžios 1974-aisiais praktikoje beveik išnyko. „Kam skiepytis, jeigu šių ligų nebėra?“ – klausia skeptikai. Tačiau savo logika šitoks požiūris prilygsta kalambūrui, esą švarūs žmonės nesiprausia… Nuosekliai vakcinacijai sutrikus, ligos ir vėl grįžta. Deja, tai įrodo ir pasaulinė, ir Lietuvos praktika. Prisiminkime kad ir difterijos protrūkį, neaplenkusį ir mūsų šalies.
Skiepų priešininkai kelia įvairių argumentų savo pozicijai apginti. Pamėginsiu paanalizuoti dažniausiai pasigirstančius.
Skiepams prikišami nemalonūs povakcininiai reiškiniai. Tačiau paskiepyto asmens organizmas ir turi reaguoti į vakciną – susilpnintą ligos sukėlėją.
Gal tai skamba paradoksaliai, bet vaikams, jautriau nei kitiems reaguojantiems į skiepą, jis ir yra labiausiai reikalingas. Besivystančiose šalyse, kuriose neskiepijama, sunkių ligos formų ir mirčių atvejų dažnis yra labai panašus į kitose valstybėse fiksuojamus povakcininių reiškinių statistikos rodiklius. Taigi yra pagrindo manyti, kad vaikai, jautriau reaguojantys į vakcininius preparatus, sunkiau sirgtų ir tikrąja liga.
Kitas dažnai girdimas pasakymas, esą skiepai – „nenatūralūs“. Iš tikrųjų natūralesnę priemonę vargu ar rastume – ramunėlių arbata yra daug svetimesnė organizmui, nei iš susilpnintų mikroorganizmų pagaminta vakcina. Skiepų principas turi 2000-3000 metų istoriją. Senosios Rytų medicinos idėja – įskiepyti lengvesnės formos ligos sukėlėją sveikam žmogui, kad būtų išvengta sunkios ligos, – šiandien įgyvendinama pasitelkus šiuolaikinio mokslo pasiekimus ir naujausias technologijas, užtikrinant griežčiausius kokybės bei saugumo reikalavimus.
Dangstantis kovos už natūralumą vėliava, vakcinoms prikišamos neva didelės konservantų ir stabilizatorių priemaišos. Čia verta paminėti, kad jų dozės vakcinose nepalyginamai mažesnės nei natūralioje gamtoje: pavyzdžiui, gyvsidabrio koncentracija tuno mėsoje yra kur kas didesnė nei vakcinoje.
Kai kurie reiškiniai klaidingai siejami su skiepais priežastiniais ryšiais. Pavyzdžiui, autizmas. Sąsąjų įžvelgiama, nes sutampa skiepų laikas ir pirmųjų šio raidos sutrikimo požymių pasirodymas: tymų, parotito ir raudonukės vakcina skiepijama antraisiais gyvenimo metais, kai ryškėja vaiko gebėjimas bendrauti, tačiau daug autoritetingų tarptautinių ir nacionalinių organizacijų yra atsakingai pareiškę, kad autizmo pradžia ir tymų-parotito-raudonukės vakcinos skiepijimas – tik laiko sutapimas, o priežastinio ryšio nėra.
Tai – tik keletas populiariausių mitų apie vakcinas. Tolesniuose blogo įrašuose dar ne kartą grįšiu prie šios temos, tad kviečiu Jus teirautis rūpimų dalykų.