Kokia geriausia dovana vaikui?

By: Vytautas Usonis | 0 Comments

On: April 25th, 2012 in Sergamumo duomenys,Vaikai,Vaikų ligos,Vakcinos | Tags:

Tėvai ir artimieji neriasi iš kailio, norėdami nustebinti vaiką kuo įmantresnėmis dovanomis. Matant šią dažną situaciją, kyla klausimas, ar jie tikrai padaro viską, kad jų vaikas būtų sveikas ir žvalus? Juk tai vaikui – didžiausia dovana.  Paklausite – o kas tai gali garantuoti? 

Mano manymu, pirmiausiai tai užtikrintų saugi aplinka, kurioje vaikai gimsta, auga ir vėliau bręsta. Apie šią aplinką daug ir dažnai girdime kalbant žiniasklaidoje ar specialistų diskusijose. Tenka pastebėti, kad čia saugios aplinkos sąvoka dažniausiai apsiriboja ekonomine ar sterilia vaiko gerove. Kartais tėvai mano, kad gražus būstas, geras atlyginimas, šilta apranga, skanus maistas gali užtikrinti saugią vaiko erdvę. Deja, tai ne visada turi daugiausiai įtakos vaiko sveikatai bei imuninei sistemai. 

Medicinoje „saugi aplinka“ sietina su terminu „visuomenės imunitetas“, kurį geriausiai parodo, kiek iš šimto visuomenės narių yra neimlių vienai ar kitai infekcinei ligai. Saugi aplinka įvardijama tada, kai daugiau nei 80 proc. visuomenės narių yra neimlūs infekcinėms ligoms. 

O kai šią sąvoka priskiriame šeimai, turime prisiminti, kad kūdikius bei mažus vaikus auginantys artimieji pirmiausiai patys turėtų būti neimlūs infekcijoms. Tik sveiki tėveliai gali sukurti saugų „kokoną“ nuo aplinkos infekcijų. Kas gali tykoti vaiko nesaugioje aplinkoje? Viena iš bėdų – infekcijos ir ligos. 

Neužtikrinus saugios aplinkos šeimoje galima laukti ir tokios ligos kaip kokliušas. Lengviausiai liga užsikrečia naujagimiai ir kūdikiai iki penkių mėnesių, paskui jau juos turėtų saugoti vakcina. Lietuvoje tai dar skamba labai neįprastai, tačiau pažengusių šalių patirtis rodo, kad dėl naujagimių saugumo pirmiausiai turėtų pasiskiepyti tėveliai. Tik sveiki artimieji gali sukurti saugią aplinką mažyliui. 

Tėveliams su kūdikiais tenka lankytis ir viešose vietose. Čia mažylių gali tykoti tokios infekcijos, kaip rota virusas, kurį galima sutikti ir mažiausiai tikėtinose vietose, kaip „sauskelnių keitimo kambariai“. Vaikui, žengiančiam pirmuosius žingsnius už namų slenksčio, saugios aplinkos sąvoka dar labiau prasiplečia.

Nemažai pavojų vaikų tyko ir mažyliams pradėjus bendrauti su bendraamžiais vaikų kambariuose ar darželiuose. Čia ištiestomis rankomis juos dažniausiai sutinka pneumokokinė infekcija ar vėjaraupiai. Kadangi vaikai vieni nuo kitų labai sparčiai užsikrečia, ligų išvengti galima tik pasiskiepijus, taip sustiprinus imuninę sistemą. Tik apsaugoję mažuosius visais įmanomais būdais, užtikrinsite vaikams saugią aplinką.

Nepamirškime, kad tik sveiki vaikai yra patys lamingiausi, pasirūpinkime tuo.  Juk geriausia dovana vaikams – sukurti tokią aplinką, kurioje mažyliai galėtų sėkmingai augti ir pažinti pasaulį!

Peršalimo ligos – kada iš tikrųjų verta sunerimti?

By: Vytautas Usonis | 0 Comments

On: March 20th, 2012 in Sergamumo duomenys | Tags:

Priminsiu, kad motinos įsčiose vaisius yra sterilus. Tačiau jau gimdymo metu prasideda vadinamoji vaisiaus kolonizacija, kuri skiriasi natūralaus gimdymo ir operacijos atveju. Išvydęs pasaulį naujagimis susiduria su daugybe mikroorganizmų, nes naujoji jo aplinka nebėra sterili. Tai – normalus adaptacijos laikotarpis, kuriam naujagimio imuninė sistema yra puikiai pasirengusi.

Kodėl maži vaikai lengvai suserga? Mažylio organizmo, kuris toliau adaptuojasi prie aplinkos, imuninė sistema dar nepasiruošusi kovoti su visą ligos sukėlėjų įvairove. Neretai susirgimą paskatina ir sezoninis peršalimas. Mikroorganizmai dažniausiai pažeidžia kvėpavimo takus. Tai ypač būdinga vaikų kolektyvams, kuriuose kontaktai yra itin glaudūs ir sudaro sąlygas infekcijai plisti.

Sunerimti vertėtų, kai ligos eiga tampa sunki, karščiavimas viršija 38,5oC, kai per 3 dienas vaikas nenustoja karščiavęs, mat virusinės infekcijos per šį laikotarpį paprastai praeina. Sergant ilgiau liga gali būti bakterinės kilmės, vaiką turi pamatyti gydytojas ir spręsti dėl antibakterinio gydymo tikslingumo.

Kaip apsaugoti savo atžalą? Ne pati geriausia vieta naujagimiui yra viešosios erdvės: minioje – puikios sąlygos infekcijoms plisti oro lašiniu būdu. Kita vertus, šiais laikais būtų sudėtinga gyventi užsidarius. Todėl pasaulyje jau seniai plėtojama vadinamoji kokono strategija, pirmąkart pradėta taikyti gripo profilaktikai.

Šios strategijos pagrindas – užtikrinti kūdikiui saugią aplinką. Taigi visi jį supantys suaugę žmonės turi pasiskiepyti gripo vakcina. Tokia patirtis taikoma ir kokliušo profilaktikai.

Tėveliams laukiant pagausėjimo, suaugusiesiems šeimos nariams bei paaugliams nuo 12 metų patariama pasiskiepyti gripo bei difterijos, kokliušo ir stabligės vakcinomis. Tai ketiname padaryti ir savo šeimoje – neseniai susilaukėme anūkėlės.

Tradiciškai, bet klaidingai vaikų liga vadintas kokliušas kelia nerimą ir šiandien. Šiemetiniai ligos protrūkiai JAV bei kitose šalyse žadina specialistų bei visuomenės susirūpinimą. Kodėl reikėtų saugotis kokliušo ir ko imtis, kad jo atvejų būtų mažiau? Tokių klausimų girdžiu vis dažniau. 

Priminsiu, jog kokliušas – oro lašiniu būdu plintanti infekcinė liga. Persirgus juo, liga nebesikartoja – įgyjamas imunitetas, tačiau laikui bėgant jis nusilpsta ir žmonės vėl tampa imlūs kokliušui. Sirgti gali imuniteto netekę suaugusieji, kurie kokliušą pakelia lengvai, kartais ligos eiga jiems apskritai yra besimptomė.

 Lengviausiai kokliušu užsikrečia naujagimiai ir kūdikiai. Jiems ši liga gali sukelti gyvybei pavojingų komplikacijų. Kūdikiai yra imlūs kokliušui nuo gimimo iki penkių mėnesių, kai pagal Lietuvos skiepų kalendorių jiems įskiepijamos dvi vakcinos dozės.

Pažymėtina, kad veiksmingi skiepai gerokai pakoregavo šios infekcinės ligos paplitimą. Statistika rodo, kad nuo XX a. šeštojo dešimtmečio, kai Europoje visi kūdikiai buvo pradėti skiepyti kokliušo vakcina (Lietuvoje šios praktikos pradžia – 1956 metai), sergamumas juo akivaizdžiai sumažėjo. Tačiau lazda turi du galus: kryptingos vakcinacijos dėka aplinkoje mažėja kokliušo sukėlėjų, kita vertus, visuomenės imunitetą ilgainiui palaiko tik skiepai.

 Vadinamųjų senosios kartos vakcinų poveikis išlikdavo apie dešimt metų. Būdamos labai veiksmingos, šios vakcinos buvo gana „piktos“ – kas antras paskiepytas vaikas sukarščiuodavo. Be to, senosios kartos preparatai tiko tik kūdikiams. Modernios vakcinos – švelnesnės, tinka įvairaus amžiaus žmonėms skiepyti, bet veikia trumpiau – 5-6 metus. Paskiepijus penkių mėnesių vaiką, kitąsyk jis skiepijamas sulaukęs septynerių, vėliau – dvylikos metų.

 Nebekartojant skiepų vėliau, rizikuojama tapti imliems kokliušui – ilgainiui imuninė sistema „užmiršta“ skiepą. Tad laiku nepasiskiepijęs suaugęs žmogus gali užsikrėsti šia liga pats ir perduoti sukėlėją neskiepytam kūdikiui.

 Kad ir kaip būdų apmaudu, kokliušas – ne iš tų infekcijų, kurias įmanoma likviduoti. Bent jau kol kas, naudojant esamos klasės vakciną, kuri laikinai apsaugo nuo galimybės užsikrėsti ir susirgti kokliušu, bet nesunaikina ligos sukėlėjo.