Mano manymu, pirmiausiai tai užtikrintų saugi aplinka, kurioje vaikai gimsta, auga ir vėliau bręsta. Apie šią aplinką daug ir dažnai girdime kalbant žiniasklaidoje ar specialistų diskusijose. Tenka pastebėti, kad čia saugios aplinkos sąvoka dažniausiai apsiriboja ekonomine ar sterilia vaiko gerove. Kartais tėvai mano, kad gražus būstas, geras atlyginimas, šilta apranga, skanus maistas gali užtikrinti saugią vaiko erdvę. Deja, tai ne visada turi daugiausiai įtakos vaiko sveikatai bei imuninei sistemai. 

Medicinoje „saugi aplinka“ sietina su terminu „visuomenės imunitetas“, kurį geriausiai parodo, kiek iš šimto visuomenės narių yra neimlių vienai ar kitai infekcinei ligai. Saugi aplinka įvardijama tada, kai daugiau nei 80 proc. visuomenės narių yra neimlūs infekcinėms ligoms. 

O kai šią sąvoka priskiriame šeimai, turime prisiminti, kad kūdikius bei mažus vaikus auginantys artimieji pirmiausiai patys turėtų būti neimlūs infekcijoms. Tik sveiki tėveliai gali sukurti saugų „kokoną“ nuo aplinkos infekcijų. Kas gali tykoti vaiko nesaugioje aplinkoje? Viena iš bėdų – infekcijos ir ligos. 

Neužtikrinus saugios aplinkos šeimoje galima laukti ir tokios ligos kaip kokliušas. Lengviausiai liga užsikrečia naujagimiai ir kūdikiai iki penkių mėnesių, paskui jau juos turėtų saugoti vakcina. Lietuvoje tai dar skamba labai neįprastai, tačiau pažengusių šalių patirtis rodo, kad dėl naujagimių saugumo pirmiausiai turėtų pasiskiepyti tėveliai. Tik sveiki artimieji gali sukurti saugią aplinką mažyliui. 

Tėveliams su kūdikiais tenka lankytis ir viešose vietose. Čia mažylių gali tykoti tokios infekcijos, kaip rota virusas, kurį galima sutikti ir mažiausiai tikėtinose vietose, kaip „sauskelnių keitimo kambariai“. Vaikui, žengiančiam pirmuosius žingsnius už namų slenksčio, saugios aplinkos sąvoka dar labiau prasiplečia.

Nemažai pavojų vaikų tyko ir mažyliams pradėjus bendrauti su bendraamžiais vaikų kambariuose ar darželiuose. Čia ištiestomis rankomis juos dažniausiai sutinka pneumokokinė infekcija ar vėjaraupiai. Kadangi vaikai vieni nuo kitų labai sparčiai užsikrečia, ligų išvengti galima tik pasiskiepijus, taip sustiprinus imuninę sistemą. Tik apsaugoję mažuosius visais įmanomais būdais, užtikrinsite vaikams saugią aplinką.

Nepamirškime, kad tik sveiki vaikai yra patys lamingiausi, pasirūpinkime tuo.  Juk geriausia dovana vaikams – sukurti tokią aplinką, kurioje mažyliai galėtų sėkmingai augti ir pažinti pasaulį!

Kodėl maži vaikai lengvai suserga? Mažylio organizmo, kuris toliau adaptuojasi prie aplinkos, imuninė sistema dar nepasiruošusi kovoti su visą ligos sukėlėjų įvairove. Neretai susirgimą paskatina ir sezoninis peršalimas. Mikroorganizmai dažniausiai pažeidžia kvėpavimo takus. Tai ypač būdinga vaikų kolektyvams, kuriuose kontaktai yra itin glaudūs ir sudaro sąlygas infekcijai plisti.

Sunerimti vertėtų, kai ligos eiga tampa sunki, karščiavimas viršija 38,5^oC, kai per 3 dienas vaikas nenustoja karščiavęs, mat virusinės infekcijos per šį laikotarpį paprastai praeina. Sergant ilgiau liga gali būti bakterinės kilmės, vaiką turi pamatyti gydytojas ir spręsti dėl antibakterinio gydymo tikslingumo.

Kaip apsaugoti savo atžalą? Ne pati geriausia vieta naujagimiui yra viešosios erdvės: minioje – puikios sąlygos infekcijoms plisti oro lašiniu būdu. Kita vertus, šiais laikais būtų sudėtinga gyventi užsidarius. Todėl pasaulyje jau seniai plėtojama vadinamoji kokono strategija, pirmąkart pradėta taikyti gripo profilaktikai.

Šios strategijos pagrindas – užtikrinti kūdikiui saugią aplinką. Taigi visi jį supantys suaugę žmonės turi pasiskiepyti gripo vakcina. Tokia patirtis taikoma ir kokliušo profilaktikai.

Tėveliams laukiant pagausėjimo, suaugusiesiems šeimos nariams bei paaugliams nuo 12 metų patariama pasiskiepyti gripo bei difterijos, kokliušo ir stabligės vakcinomis. Tai ketiname padaryti ir savo šeimoje – neseniai susilaukėme anūkėlės.

Priminsiu, jog kokliušas – oro lašiniu būdu plintanti infekcinė liga. Persirgus juo, liga nebesikartoja – įgyjamas imunitetas, tačiau laikui bėgant jis nusilpsta ir žmonės vėl tampa imlūs kokliušui. Sirgti gali imuniteto netekę suaugusieji, kurie kokliušą pakelia lengvai, kartais ligos eiga jiems apskritai yra besimptomė.

 Lengviausiai kokliušu užsikrečia naujagimiai ir kūdikiai. Jiems ši liga gali sukelti gyvybei pavojingų komplikacijų. Kūdikiai yra imlūs kokliušui nuo gimimo iki penkių mėnesių, kai pagal Lietuvos skiepų kalendorių jiems įskiepijamos dvi vakcinos dozės.

Pažymėtina, kad veiksmingi skiepai gerokai pakoregavo šios infekcinės ligos paplitimą. Statistika rodo, kad nuo XX a. šeštojo dešimtmečio, kai Europoje visi kūdikiai buvo pradėti skiepyti kokliušo vakcina (Lietuvoje šios praktikos pradžia – 1956 metai), sergamumas juo akivaizdžiai sumažėjo. Tačiau lazda turi du galus: kryptingos vakcinacijos dėka aplinkoje mažėja kokliušo sukėlėjų, kita vertus, visuomenės imunitetą ilgainiui palaiko tik skiepai.

 Vadinamųjų senosios kartos vakcinų poveikis išlikdavo apie dešimt metų. Būdamos labai veiksmingos, šios vakcinos buvo gana „piktos“ – kas antras paskiepytas vaikas sukarščiuodavo. Be to, senosios kartos preparatai tiko tik kūdikiams. Modernios vakcinos – švelnesnės, tinka įvairaus amžiaus žmonėms skiepyti, bet veikia trumpiau – 5-6 metus. Paskiepijus penkių mėnesių vaiką, kitąsyk jis skiepijamas sulaukęs septynerių, vėliau – dvylikos metų.

 Nebekartojant skiepų vėliau, rizikuojama tapti imliems kokliušui – ilgainiui imuninė sistema „užmiršta“ skiepą. Tad laiku nepasiskiepijęs suaugęs žmogus gali užsikrėsti šia liga pats ir perduoti sukėlėją neskiepytam kūdikiui.

 Kad ir kaip būdų apmaudu, kokliušas – ne iš tų infekcijų, kurias įmanoma likviduoti. Bent jau kol kas, naudojant esamos klasės vakciną, kuri laikinai apsaugo nuo galimybės užsikrėsti ir susirgti kokliušu, bet nesunaikina ligos sukėlėjo.

Skiepai yra savo sėkmės įkaitai: jie tokie veiksmingi, kad nebeliko ligų, nuo kurių jie apsaugo! Ką tai reiškia? Tymai, vėjaraupiai, parotitinė infekcija – vos kelios vakcinomis valdomos infekcijos, kurios nuo mano darbo pradžios 1974-aisiais praktikoje beveik išnyko. „Kam skiepytis, jeigu šių ligų nebėra?“ – klausia skeptikai. Tačiau savo logika šitoks požiūris prilygsta kalambūrui, esą švarūs žmonės nesiprausia… Nuosekliai vakcinacijai sutrikus, ligos ir vėl grįžta. Deja, tai įrodo ir pasaulinė, ir Lietuvos praktika. Prisiminkime kad ir difterijos protrūkį, neaplenkusį ir mūsų šalies.

Skiepų priešininkai kelia įvairių argumentų savo pozicijai apginti. Pamėginsiu paanalizuoti dažniausiai pasigirstančius. 

Skiepams prikišami nemalonūs povakcininiai reiškiniai. Tačiau paskiepyto asmens organizmas ir turi reaguoti į vakciną – susilpnintą ligos sukėlėją.

Gal tai skamba paradoksaliai, bet vaikams, jautriau nei kitiems reaguojantiems į skiepą, jis ir yra labiausiai reikalingas. Besivystančiose šalyse, kuriose neskiepijama, sunkių ligos formų ir mirčių atvejų dažnis yra labai panašus į kitose valstybėse fiksuojamus povakcininių reiškinių statistikos rodiklius. Taigi yra pagrindo manyti, kad vaikai, jautriau reaguojantys į vakcininius preparatus, sunkiau sirgtų ir tikrąja liga.

 Kitas dažnai girdimas pasakymas, esą skiepai – „nenatūralūs“. Iš tikrųjų natūralesnę priemonę vargu ar rastume – ramunėlių arbata yra daug svetimesnė organizmui, nei iš susilpnintų mikroorganizmų pagaminta vakcina. Skiepų principas turi 2000-3000 metų istoriją. Senosios Rytų medicinos idėja – įskiepyti lengvesnės formos ligos sukėlėją sveikam žmogui, kad būtų išvengta sunkios ligos, – šiandien įgyvendinama pasitelkus šiuolaikinio mokslo pasiekimus ir naujausias technologijas, užtikrinant griežčiausius kokybės bei saugumo reikalavimus. 

Dangstantis kovos už natūralumą vėliava, vakcinoms prikišamos neva didelės konservantų ir stabilizatorių priemaišos. Čia verta paminėti, kad jų dozės vakcinose nepalyginamai mažesnės nei natūralioje gamtoje: pavyzdžiui, gyvsidabrio koncentracija tuno mėsoje yra kur kas didesnė nei vakcinoje. 

Kai kurie reiškiniai klaidingai siejami su skiepais priežastiniais ryšiais. Pavyzdžiui, autizmas. Sąsąjų įžvelgiama, nes sutampa skiepų laikas ir pirmųjų šio raidos sutrikimo požymių pasirodymas: tymų, parotito ir raudonukės vakcina skiepijama antraisiais gyvenimo metais, kai ryškėja vaiko gebėjimas bendrauti, tačiau daug autoritetingų tarptautinių ir nacionalinių organizacijų yra atsakingai pareiškę, kad autizmo pradžia ir tymų-parotito-raudonukės vakcinos skiepijimas – tik laiko sutapimas, o priežastinio ryšio nėra. 

Tai – tik keletas populiariausių mitų apie vakcinas. Tolesniuose blogo įrašuose dar ne kartą grįšiu prie šios temos, tad kviečiu Jus teirautis rūpimų dalykų.

Profesionalų kalboje pagrindinė vertybė yra faktas, žiniasklaidos kalboje – nuomonė. Demokratinėje visuomenėje kiekvienas turi turėti teisę išsakyti savo požiūrį. Bet ar užtenka vadovautis nuomone ir ignoruoti faktus, kai kalbame apie vaikų sveikatą? Mano giliu įsitikinimu, ne: viena vertus, turėtume juos atskirti, antra vertus, deramai subalansuoti.

Vaikų infekcinių ligų srityje dirbu nuo 1974 metų, vakcinavimo – nuo 1984 metų. Daug mokiausi pats ir mokiau kitus. Esu už įrodymais pagrįstą mediciną, prieinamą kiekvienam. Savo bloge ketinu dalytis faktais, vertingomis nuorodomis ir savo nuomone – tam, kad Jūs priimtumėte sprendimą, kuris labiausiai tinka Jūsų vaikui.