KOKLIUŠAS
Kokliušas – tai ūmi liga, kuriai būdingi sunkūs kosulio priepuoliai. Kokliušas plinta oro lašiniu būdu, t. y. kai sveikas imlus žmogus įkvepia greta esančio infekcijos šaltinio išskirtų kokliušo lazdelių. Iš užsikrėtusiojo nosiaryklės kokliušo lazdelės išsiskiria su mažiausiais seilių lašeliais, ypač – šiam kosint. Kokliušo infekcijos šaltinis yra tik sergantis žmogus. Anksčiau šią infekciją platindavo maži vaikai. Ėmus visuotinai skiepyti prieš kokliušą, infekcijos šaltiniu dažniausiai būna suaugusieji. Daug metų nesusidurdami su kokliušo sukėlėjais, kuriuos anksčiau platindavo sergantys vaikai, suaugusieji praranda įgytą imunitetą, todėl gali užsikrėsti kokliušu patys ir užkrėsti aplinkinius. Kokliušu ypač greitai užsikrečia kūdikiai nuo pat gimimo iki maždaug mėnesio po antrosios kokliušo vakcinos dozės įskiepijimo. Lietuvoje kūdikiai kokliušui imlūs iki maždaug 5 mėnesių, net tie, kurie pradedami skiepyti laiku. Pirmaisiais antraisiais gyvenimo metais vaikams įskiepijamos keturios kokliušo vakcinos dozės, patikimai apsaugančios juos nuo susirgimo, tačiau maždaug po penkių metų šis imunitetas nusilpsta, todėl ikimokyklinio amžiaus vaikams skiepijama sustiprinanti vakcinos dozė. Ši dozė apsaugą pratęsia dar maždaug dešimtmečiui, tačiau nuo paauglystės imlumas kokliušui vėl didėja.
Kas bent kartą matė kokliušu sergantį vaiką, niekuomet neužmirš to tipiško kosulio, kai po kelių ar keliolikos kosulio bangų vaikas triukšmingai įkvepia ir prasideda nauja kosulio bangų serija. Pradžioje kokliušas niekuo nesiskiria nuo kitų kvėpavimo takų ligų: šiek tiek pakyla temperatūra, vaikas pradeda kosėti. Ilgainiui kosulys tampa priepuoliniu. Panašiai kaip sergant kokliušu kosėjama paspringus. Sergant kokliušu, toks kosulio priepuolis gali tęstis nuo kelių net iki keliolikos minučių, vaikas įsitempia, ima mėlynuoti dėl oro trūkumo, baigiantis priepuoliui gali apsivemti, po sunkaus priepuolio kartais prasideda traukuliai ar net sustoja kvėpavimas. Per parą gali ištikti nuo kelių iki keliolikos ar net kelių dešimčių tokių priepuolių. Dėl vėmimo po kosulio priepuolio vaiką būna sunku tinkamai pamaitinti, pagirdyti. Liga gali trukti net kelias savaites, ji labai išvargina vaikus. Kokliušu itin sunkiai serga kūdikiai. Būtent šios amžiaus grupės ligoniai net ir dabar, taikant visas šiuolaikines gydymo priemones, kartais nuo kokliušo miršta.
Užsitęsusio priepuolio metu sutrinka organizmo aprūpinimas deguonimi, dėl to gali būti pažeistos smegenys, ištikti vadinamoji smegenų hipoksija. Kokliušą gali komplikuoti kitos bakterinės kvėpavimo takų infekcijos, dažniausiai – plaučių uždegimas. Kartais komplikacijas sąlygoja mechaninės priežastys: smūgiais besikeičiantis slėgis viršutinėje kūno dalyje. Dėl to gali atsiverti išvaržos, trūkti kraujagyslės (ypač pavojingos kraujosrūvos į smegenis).
Anksčiau vaikai buvo skiepijami visos ląstelės kokliušo vakcina ir skiepijimas būdavo baigiamas antraisiais gyvenimo metais, kadangi vyresniems vaikams šios vakcinos skiepyti negalima dėl jos sukeliamų nepageidaujamų reiškinių. Nuo 2007 m. gruodžio mėn. Lietuvoje naudojamos tik naujos kartos neląstelinį kokliušo komponentą turinčios vakcinos ir, kaip daugelyje pasaulio šalių, į skiepijimų programą įtrauktas ir ikimokyklinio amžiaus vaikų skiepijimas neląsteline kokliušo vakcina. Kadangi povakcininio imuniteto kokliušui trukmė – iki dešimties metų, jau mokyklinio amžiaus vaikai vėl gali būti imlūs kokliušui, o susiklosčius nepalankioms aplinkybėms – susirgti. Be to, imlūs mokyklinio amžiaus vaikai gali „parnešti“ kokliušo sukėlėją į namus savo dar neskiepytiems jaunesniems broliukams ar sesutėms.
DIFTERIJA
Difterija kadaise buvo viena dažniausių vaikų ligų bei mirčių priežasčių. Iki šiol difterijos pavadinimas asocijuojasi su didele grėsme, nors pastaraisiais metais Lietuvoje registruojami tik pavieniai, dažniausiai suaugusiųjų, susirgimai. Skiepijimais difterija buvo sutramdyta, atrodė, kad tai jau praeitis. Tačiau kiek daugiau nei prieš dešimtmetį Europą sukrėtė netikėta difterijos epidemija, neaplenkusi ir Lietuvos. Šiandien absoliučiai akivaizdu, kad vienintelė praūžusios epidemijos priežastis – sutrikę skiepai. Į šią sąvoką tilpo viskas: neadekvati naudotos vakcinos kokybė; neigiamas visuomenės požiūris į skiepijimus; „popieriniai“ skiepai, kai tėvai prašydavo gydytojų vaikų neskiepyti, o tik įrašyti skiepą į vaiko kortelę; iškreiptas visuomenės imuniteto supratimas ir daug kitų dalykų. Protrūkis apėmė tik buvusios TSRS valstybes, kitose šalyse užregistruota tik pavienių susirgimų, epidemiologiškai susijusių su epidemijos apimtomis šalimis ar tų šalių gyventojais. Pamoka buvo itin skaudi: dešimtys tūkstančių žmonių XX amžiaus pabaigoje sirgo difterija, tūkstančiai mirė nuo ligos, kurią manyta esant nugalėtą.
Žmogus yra vienintelis infekcijos šaltinis. Dažniausiai difterijos lazdelės veisiasi nosiaryklėje ir į aplinką patenka oro lašiniu būdu. Difterijos sukėlėjai aplinkoje gana atsparūs, todėl gali plisti ir per užsikrėtusiojo seilėmis užterštus daiktus, pvz., vaikų žaislus. Negydomi difterijos lazdelių nešiotojai į aplinką sukėlėjus skleidžia net iki trijų mėnesių. Imlūs žmonės užsikrečia oro lašiniu būdu. Difterijos epidemiologija išskirtinė. Paskiepyti asmenys neserga, nes yra nejautrūs difterijos toksinui, tačiau gali užsikrėsti difterijos lazdelėmis ir kurį laiką nejausdami jokių ligos požymių jas nešioti. Todėl sakome, kad skiepais galime (ir privalome!) apsaugoti nuo ligos, tačiau net ir paskiepiję visus visuomenės narius, negalime tikėtis nutraukti difterijos lazdelės cirkuliavimo. Savo ruožtu tai reiškia, kad jeigu skiepai sutriktų, galėtų pasikartoti ligos protrūkiai.
Liga prasideda ūmiai. Pradžioje difterijos simptomai panašūs kaip ir kitų bakterinių nosiaryklės ligų: pakyla temperatūra, skauda gerklę, ypač – ryjant, būna silpna, sumažėja apetitas, pykina. Ant žiočių lankų gali atsirasti daugiau ar mažiau išplitę balkšvai pilkšvi apnašai. Vėliau toksinas patenka į kraują ir pažeidžia širdį, inkstus, sukelia veido nervų paralyžių. Apnašai nuo žiočių lankų gali leistis į žemesnius kvėpavimo takus, sukelti difterinį krupą.
Difterijos skiepams naudojamas nukenksmintas difterijos toksinas, vadinamas anatoksinu. Jis buvo atrastas apie 1921 metus, tačiau didesnių apimčių skiepijimai pradėti tik apie 1930 metus. Apie 1955-uosius buvo sukurta kombinuota difterijos-stabligės-kokliušo (DTP) vakcina, kuri patobulinta sėkmingai naudojama iki šiol.
STABLIGĖ
Stabligė – tai ūmi įvairaus stiprumo raumenų spazmais pasireiškianti liga.
Stabligės sukėlėjai labai plačiai paplitę gamtoje. Jie veisiasi įvairiausių gyvūnų žarnyne, su išmatomis patenka į dirvožemį ir jame sporų pavidalu išbūna gyvybingi daug mėnesių ar net metų. Su žole stabligės sukėlėjai vėl patenka į gyvūnų žarnyną, ir taip ratas sukasi. Su pievų, miškų uogomis stabligės sukėlėjais gali užsikrėsti ir žmogus, bet patekę per burną jie ligos nesukelia.
Grėsmė susirgti kyla tada, kai stabligės sukėlėjai patenka į žaizdą, ypač – į dirvožemiu užterštas gilias durtines žaizdas. Šiuo atžvilgiu ypač pavojingi žemės ūkio, mėšlo tvarkymo darbai (mėšle yra labai daug stabligės sporų). Pavojingos yra bet kokios žaizdos, kurias gali užteršti dirvožemis, sunkesni nudegimai. Patekę į gilią žaizdą, stabligės sukėlėjai pradeda gaminti stiprų nuodą, kuris ir sukelia raumenų spazmus. Sergantieji stablige aplinkiniams nepavojingi.
Naujagimių stabligė Lietuvoje buvo paplitusi seniau, kai moterys gimdydavo namuose ir per rankas ar gimdymo metu virkštelei sutvarkyti naudotas priemones mikroskopiniai dirvožemio kiekiai kartu su stabligės sporomis patekdavo į naujagimio bambą. Jau daug metų naujagimiai stablige Lietuvoje nebeužkrečiami, nes beveik visos jaunos moterys yra paskiepytos stabligės vakcina, o gimdoma medicinos įstaigose.
Liga pasireiškia įvairaus stiprumo raumenų spazmais. Šie spazmai būna labai skausmingi, o jeigu apima didelių raumenų grupes, esti tokie stiprūs, kad nuo jų lūžta kaulai, nuo kramtomųjų raumenų spazmų lūžta dantys. Sergant sunkia stabligės forma, dėl ilgalaikio spazmo gali sutrikti kvėpavimas ir ligonis žūsta.
Patikimiausia stabligės profilaktikos forma – vakcinos skiepijimas. Stabligės vakcinos veiklioji medžiaga – 1924 metais sukurtas nukenksmintas stabligės toksinas, vadinamas stabligės toksoidu. Antrojo pasaulinio karo metais ši vakcina pradėta skiepyti kariams, pokariu imta skiepyti vaikus. Apie 1955 metus sukurta kombinuota difterijos-stabligės-kokliušo (DTP) vakcina, kuri patobulinta sėkmingai naudojama iki šiol.
Kūdikiai stabligės vakcina skiepijami kartu su difterijos ir kokliušo ar dar daugiau komponentų turinčiomis vakcinomis. Paaugliai ir suaugusieji stabligės vakcina skiepijami kartu su difterijos vakcina.
Traumas patyrusiems asmenims, kuriems stabligės vakcina seniai nebuvo skiepyta, ji skiepijama kartu su serumu ar imunoglobulinu nuo stabligės.