Kas yra vakcinos?

Terminas „vakcina“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio vacca – karvė. Pirmasis šį terminą daugiau nei prieš du šimtus metų pavartojo šiuolaikinio skiepijimo pradininkas anglų gydytojas Edvardas Dženeris (Edward Jenner), raupų skiepijimui pavartojęs karvės raupų medžiagą. Šiuo metu vakcinų gamybai naudojamos moderniausios technologijos, užtikrinančios itin didelį vakcinų veiksmingumą ir saugumą.

Vakcinų veiklioji medžiaga – vadinamieji antigenai, gyvi susilpninti mikroorganizmai, jų sudėtinės dalys arba nukenksminti mikroorganizmų išskiriami toksinai (nuodai).

Kokių yra vakcinų?

Skiepijimams naudojamos gyvosios ir negyvosios (užmuštos) vakcinos. Pastarosios dar skirstomos į visos ląstelės ir komponentines, t. y. tik iš tam tikrų mikrobų dalių pagamintas vakcinas.

Gyvosios vakcinos imituoja natūralių mikroorganizmų sąveiką su paskiepytojo organizmu, tačiau beveik nesukelia jokių ligoms būdingų požymių. Tokių vakcinų poveikį galėtume palyginti su labai lengvomis, besimptomėmis užkrečiamųjų ligų formomis, kai sužadinamos visos imuninės sistemos grandys, susidaro visaverčiai imuninės gynybos ir imuninės atminties mechanizmai, tačiau ligos simptomų nebūna. Gyvosiomis vakcinomis skiepijama nuo tuberkuliozės, tymų, kiaulytės (parotito), raudonukės, vėjaraupių.

Kita vakcinų klasė – negyvosios (užmuštos) vakcinos. Jos skiepijamos tuomet, kai dėl įvairių priežasčių gyvųjų vakcinų pagaminti neįmanoma. Tokiose vakcinose gyvų mikroorganizmų nėra. Įvairiomis labai patikimomis priemonėmis gyvi organizmai gaminant vakcinas užmušami. Tokios vakcinos, skirtingai nuo gyvųjų vakcinų, įskiepytos infekcinio proceso nesukelia, bet stimuliuoja imuninę sistemą sudaryti gynybos mechanizmus. Savo ruožtu negyvosios vakcinos yra skirstomos į kelias grupes.

Visos ląstelės negyvosios vakcinos sudėtyje, kaip sako pats pavadinimas, yra visa negyvų mikroorganizmų ląstelė. Tokios vakcinos yra labai saugios ir efektyvios, bet kartais sukelia nepageidaujamų reiškinių. Negyvomis visos ląstelės vakcinomis skiepijama nuo poliomielito (IPV vakcina), virusinio hepatito-A ir kai kurių kitų susirgimų.

Komponentinių vakcinų veikliosios substancijos yra tik kai kurios mikroorganizmų, dažniausiai jų paviršinių struktūrų, dalys. Tokiomis vakcinomis skiepijama nuo kokliušo (neląstelinė, Pa kokliušo vakcina), Haemophilus influenzae-b infekcijos, pneumokokinės infekcijos ir kai kurių kitų ligų.

Kai kurie mikroorganizmai mums pavojingi tuo, kad išskiria į aplinką stiprius nuodus, vadinamuosius toksinus, sukeliančius ligas žmonėms. Tokie toksinus išskiriantys mikroorganizmai yra difterijos, stabligės sukėlėjai. Tiksliau, ligas sukelia ne patys mikroorganizmai, bet jų išskiriami toksinai. Persirgus tokia liga, organizme pasigamina antikūnų prieš toksinus, todėl žmogus tampa jiems nejautrus. Tiek difterijos, tiek stabligės toksinai, paveikti atitinkamų cheminių medžiagų, netenka nuodingų savybių, bet ir tokie nukenksminti toksinai, vadinami toksoidais, sužadina ir prieš natūralius toksinus veiklių antikūnų sintezę. Toksoidai apsaugo nuo difterijos ar stabligės, bet dėl jų poveikio pasigaminę antikūnai neveikia pačių mikroorganizmų, todėl, skiepijant toksoidais, galima patikimai apsisaugoti nuo ligų, bet tokios vakcinos nepaveikia pačių mikroorganizmų. Skiepijimams sutrikus, vėl galimi ligų protrūkiai. Geriausias pavyzdys būtų difterijos epidemija buvusios TSRS valstybėse, vienintelė jos priežastis – sutrikę skiepijimai.

Moderniausios vakcinos gaminamos pasitelkiant naujausius mokslo bei technologijų pasiekimus. Geninės inžinerijos bei biotechnologijos metodais sukurta ir gaminama virusinio hepatito-B vakcina. Veiklioji šios vakcinos medžiaga – hepatito-B viruso išorinio apvalkalėlio dalis gaminama mielių ląstelėse, geninės inžinerijos metodais į mielių ląstelę įterpus hepatito-B viruso geną, atsakingą už paviršinio antigeno sintezę. Tokia vakcina yra itin saugi ir veiksminga.